The aim of the artistic research „Interplay between choreography and screen“ is:
To find out which areas of choreographing for the screen are not yet sufficiently explored, and to reveal what tools and artistic practices could be used to improve them.
We know what cinematic qualities can be adopted by choreographic works and thus enrich their language, but there are no sources identifying what practical, ontological and philosophical benefits can be derived from choreographic thinking, contemporary dance techniques and the qualities of dance creation by masters of cinema and the artistic branch that they shape.
The subtleties of choreographic expression on the cinema screen will allow the results of the artistic research to be used not only in the creation of dance films, but also to implement the findings in the creation of films of other genres, in the staging of screen-based stage works, and in the extension of existing concepts and creative approaches to the presentation of the performative body on different screens.
The auto-ethnographic reflection of the creative processes (the documentary dance film Airos Dance, the contemporary dance spectacle Dance for a Cigarette and a Best Friend, and the dance film T(h)ere) will have the greatest impact on the results of the research.
Meninio tyrimo „Choreografijos ir ekrano sąveika“ tikslas yra:
išsiaiškinti, kokios choreografijos kūrimo ekranui sferos dar nėra pakankamai ištirtos ir atskleisti, kokiomis priemonėmis bei meninėmis praktikomis jos galėtų būti patobulintos.
Žinome, kokias kinematografines savybes gali perimti ir taip savo kalbą praturtinti choreografiniai kūriniai, tačiau nesama šaltinių, įvardijančių, kokią praktinę, ontologinę ir filosofinę naudą iš choreografinio mąstymo, šiuolaikinio šokio technikų bei šokio kūrybos ypatybių gali gauti kino meistrai ir jų formuojama meno šaka.
Išsiaiškinus choreografinės raiškos subtilybes kino ekrane, gautais meninio tyrimo rezultatais bus galima remtis ne tik kuriant šokio filmus, tačiau atradimus implementuoti į kitų žanrų filmų kūrybą, sceninių darbų, kuriuose veikia ekranai, pastatymus bei praplėsti jau egzistuojančias sampratas ir kūrybines prieigas taikytinas performatyvaus kūno prezentacijai skirtinguose ekranuose.
Didžiausią įtaką tyrimo rezultatams darys kūrybinių procesų (dokumentinio šokio filmo „Airos Šokis“, šiuolaikinio šokio spektkalio „Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“ bei šokio filmo „Ten/Čia“) autoetnografinė refleksija.