The history of harpsichord music in the first half of the 20th century is just brimming with attempts to add some sound shading possibilities of the piano, its more sonorous brother. In this respect, the work of innovative instrument workshops Érard and Pleyel in Paris energised by creative work of Wanda Landowska, the first globally acclaimed performing harpsichordist, must be mentioned. However, the results of the harpsichord modernisation were far from successful and failed to help this instrument make it out of the shadows. Moreover, for most of the century the harpsichord was dubiously labelled as a dynamically challenged instrument and perceptions began to change gradually thanks to the proponents of interpretation based on the historical tradition who found inspiration in the remaining instruments from the Baroque period, the golden age of the harpsichord.
The author looks into the reasons why this once “the most perfect instrument” (Jean Denis, 1650) became depreciated as the understanding of dynamics changed. The author presumes that the possibilities of dynamics of the harpsichord cannot be viewed from the romantic perspective and from that of the dynamics of the 20th century and that the harpsichord had a broad range of various dynamic means to meet the needs of expressive playing of music in the Baroque period. The objective of the project is to use the analysis of theoretical treatises, samples of instrument’s setup and sheet music of the Baroque period as well as acoustic research tools to show that the alleged limitations of the harpsichord to produce sound and the range of nuances controlled by the performer were quite proportionate to the idioms of both the solo and ensemble repertoire of the harpsichord during the Baroque era.
lt
XX a. pirmosios pusės klavyrinės muzikos istorija nuspalvinta gausių pastangų įskiepyti klavesinui kai kurias jo skambesniojo brolio fortepijono garso niuansavimo galimybes. Šiuo aspektu minėtina inovatyvių Paryžiaus instrumentų dirbtuvių Érard ir Pleyel veikla, kurią stimuliavo pasaulinės šlovės sulaukusios pirmosios koncertuojančios klavesinininkės Wandos Landowskos kūryba. Tačiau klavesino modernizavimo rezultatai anaiptol nebuvo sėkmingi ir nepadėjo šiam instrumentui ištrūkti iš šešėlio. Negana to, didžiąją šimtmečio dalį klavesinui buvo prilipdyta abejotina dinamiškai neįgalaus instrumento šlovė, kurią laipsniškai pradėjo keisti istorine tradicija pagrįstos interpretacijos šalininkai, atsigręžę į išlikusius autentiškus klavesino aukso amžiaus – baroko epochos – instrumentus.
Autorius savo darbu aiškinasi priežastis, dėl kurių kadaise „tobuliausias pasaulio instrumentas“ (Jean Denis, 1650) besikeičiant dinamikos sampratai buvo nuvertintas. Keliama prielaida, kad klavesino dinamikos galimybių negalima vertinti vadovaujantis romantiniu ir XX a. dinamikos suvokimu ir kad baroko laikmečio ekspresyvaus muzikavimo poreikiams tenkinti klavesinas turėjo gausų įvairių dinamikos priemonių arsenalą. Darbo tikslas – baroko laikmečio teorinių traktatų, instrumento sandaros ir natų pavyzdžių analizės bei akustinio tyrimo priemonėmis pagrįsti, jog tariamas klavesino garso išgavimo ribotumas ir atlikėjo valdomų niuansų spektras buvo adekvačiai proporcingi tiek solinio, tiek ansamblinio baroko epochos klavesino repertuaro idiomoms.