In this research, the author tries to take an in-depth look into sonorous music: its structure, principles of composition and models of communication which help this music retain links with the Western musical tradition and expand its boundaries at the same time.
In this project, music is called “sonorous” when the parameters of change in its timbre, colours and/or facture are more important than the parameters of change in melody (linear), rhythm and harmony (vertical) dominant in traditional music, when the composer obviously focuses on the change in sound rather than the formal musical processes. Therefore, the field of research covers many composers of the second half of the 20th century and early 21st century who may not be directly associated with the concepts of sonority and sonorism used in Polish musicology. The author presumes that this music is based on certain common communication models and archetypical structural principles which are conducive to the co-existence of this music, which may seem inconsistent with the whole Western musical tradition, alongside the classical works of Western music.
For the research author, who is a composer, the aesthetics of sonorous music plays a crucial role in the realisation of artistic ideas. Therefore, the creative part of this artistic project is closely related to the research topic as it demonstrates the realisation of author’s theoretical assumption in the composing practice. The author intends to end his doctoral studies with a large composition for a symphonic orchestra which would be based on the sonorous music composing principles analysed in the theoretical part of the project.
lt
Šiuo tyrimu autorius siekia įsigilinti į sonorinę muziką: jos struktūrą, komponavimo principus bei komunikavimo modelius, padedančius šiai muzikai išlaikyti santykį su Vakarų muzikos tradicija ir tuo pačiu praplėsti jos ribas.
Šiame tyrime muzika vadinama „sonorine“, kai jos tembro, spalvų, ir / ar faktūros kaitos parametrai yra svarbesni už tradicinėje muzikoje dominuojančius melodikos (linearikos), ritmo ir harmonijos (vertikalės) kaitos parametrus, kuomet kompozitorius akivaizdžiai koncentruojasi į skambesio kaitą, o ne į formalius muzikos procesus. Tokiu būdu į tyrimo lauką patenka didelė dalis XX a. antros pusės bei XXI a. pradžios kompozitorių, kurie nėra tiesiogiai sietini su lenkų muzikologijoje naudojamomis sonorizmo ir sonoristikos sąvokomis. Autorius daro prielaidą, jog ši muzika remiasi tam tikrais bendrybiniais komunikavimo modeliais ir archetipiniais struktūravimo principais, kurie sudaro palankias sąlygas šiai, atrodytų, visai Vakarų muzikos tradicijai prieštaraujančiai muzikai, egzistuoti toje pačioje terpėje kaip ir Vakarų muzikos klasika.
Tyrimo autoriui, kaip kompozitoriui, įgyvendinant menines idėjas sonorinės muzikos estetika vaidina itin svarbų vaidmenį. Tad kūrybinė šio meno projekto dalis yra glaudžiai susijusi su tyrimo tema: čia atsiskleidžia autoriaus teorinių prielaidų įgyvendinimas kompozicinėje praktikoje. Savo meno doktorantūros studijas jis ketina baigti stambiu kūriniu simfoniniam orkestrui, kuriame atsispindėtų teoriniame darbe atskleisti sonorinės muzikos komponavimo principai.